Vegetariška prizmė

Na štai ir persikrausčiau. :) Labai nuoširdžiai kviečiu į mano naujus namus, užsukite, nepasididžiuokite, tsakant :)

http://panelenezinia.blogspot.com

Pagaliau pribrendau keisti blog’inimo sistemą.

O buvo taip. Norėjau įkelti nuotrauką į blogas.lt, prisijungiu, sako, nesumokėta už planą - teisybė šiaip, senokai čia buvau. Išsiunčiau tuos du litukus, į kėliau nuotrauką, žiūriu, siūlo ir “pasiapgreidinti” - ”pasiapgreidinau”. O čia, žiū, dar penkių litukų prašo. Už tokį, manding, kiekvienam tinklaraščiui savaime nemokamu turintį būti dalyką, kaip šablono redagavimas. Nekukliai blogas.lt sumąstė, nekukliai. O ir mano senų nuotraukų nebėr, na, jos yra, įrašuose visos nuotraukos guli, bet dabar pasiekti kaip kitaip aš jų negaliu. Šūds. Nemokėsiu aš dar penkių litų, pasisiuskit. Išsikraustau. Nes nuoširdžiai abejoju, ar šitas “apgreidas” tikrai yra ko nors vertas. Blogas.lt niekada kokybe nepasižymėjo, vargu ar pasižymės, kai gaus mano penkis litus. Kur tiksliai išsikraustysiu dar nežinau, kai žinosiu, parašysiu.

Berods pernai, o gal ir užpernai pavasarį žygiavau Kauno Laisvės alėja ir prie Kalantos susideginimo vietos (ot tyčia nesakau “Miesto sodo”) pamačiau didžiules Raudonojo kryžiaus palapines. Rinko kraują. Kraujo duoti aš bijau, paskui daržovėm galiu ir nesusigrąžinti viso to kraujo kūnelių kiekio, kurio netekčiau, tiesą sakant, dėl šitos savo baimės jaučiuosi šiek tiek kaltai, tačiau atsikratyti jos nesugebu… Na o bet tačiau šalia didelių palapinių ten buvo ir maža pavėsinė ir staliukas su dviem merginom, sėdinčiom už jo. Ten buvo galima parašyti pareiškimą, jog nori/sutinki po mirties būti organų donoru. Aš aną labai apsidžiaugusi parašiau, nes jau seniai buvau apie tai galvojusi, ir už nepilno mėnesio man atsiuntė donoro kortelę.

Nešiuojuos ją visur ir visada, nes niekada negali žinot, kada tave pertrenks koks idiotas su VW golf’u… Nešiojausi ją ir būdama Londone, nors nesu tikra, ar užsienyje tai duoda ką nors gero. Darbo metu kortelei tekdavo sunki dalia gyventi mano piniginėje, užpakalinėje kišenėje, tad ėmė ji kartą ir sulūžo…

Todėl šiandien labai įdėmiai paskaitinėjau donoras.lt ir transplantacija.lt, ir sužinojau, kad norint gauti naują kortelę reikia parašyti prašymą Nacionalinio transplantacijos biuro direktoriui išduoti kortelės dublikatą, ką artimiausiu metu ir ketinu padaryti. Tuo pačiu sugalvojau, kad reikia šitą gerą dalyką ir paagituoti, todėl į savo tinklaraštį įdedu “baneriuką” ir kviečiu visus visus priimti šitą teisingą sprendimą.

Ką daryti, jeigu niekur šalia nėra Laisvės alėjos, arba Laisvės alėjoje nėra mega palapinių?

Kreipkitės į savo šeimos gydytoją. Labai galimas daiktas, kad jūsų šeimos gydytojas neturės nė žalio supratimo, kokiu būdu jūsų valią užfiksuoti ir duoti jums donoro kortelę… Tokiu atveju, atsispausdinkit ir nuneškit jam/jai  šičia esantį popieriuką (nuoroda atsidaro kitame lange) su noro būti donoru įtvirtinimo tvarka, - taip padarysit gerą darbą ir padėsit kitiems norintiems tapti organų donorais, jiems jau veikiausiai nebereikės nešti popieriuko. Ir tuo pačiu tame puslapyje yra jums reikalingo prašymo forma.

Kur gauti daugiau informacijos?

http://www.donoras.lt

http://www.transplantacija.lt

Norit baneriuko, bet tas iš donoras.lt jums per mažas?

…ir nemokat/tingit pasidaryti sau reikiamo dydžio baneriuką iš tam pamčiam donoras.lt esančio lipduko pavyzdžio? RAŠYKIT MAN, padarysiu :)

Beveik prieš metus buvęs didžiausias Amerikos istorijoje mėsos šalinimas iš apyvartos paskatino JAV žemės ūkio ministeriją šį šeštadienį priimti naują reglamentą: nuo šiol ligotas ar sužeistas ir dėl to sunkiai judėti galintis galvijas nebus skerdžiamas.

Uždrausti skersti visus leisgyvius galvijus JAV žemės ūkio ministerija pasiūlė 2008-ųjų gegužę, po to, kai pasirodė vaizdo įrašas, kuriame Hallmark/Westland mėsos apdirbimo įmonės darbuotojai Kalifornijoje naudodami jėgą vedė ligotą ir sužeistą galviją į skerdyklą. Kelios savaitės po šio vaizdo įrašo pasirodymo, kompanija išėmė iš apyvartos 143 milijonų svarų (beveik 65 tūkstančius tonų) mėsos, tai buvo didžiausias kada nors vykęs mėsos šalinimas iš apyvartos Jungtinėse Valstijose.

„Šis reglamentas sukurtas tam, kad stiprintų vartotojų pasitikėjimą, didintų humaniškos gyvulininkystės standartus ir užtikrintų, kad judėti negebantys galvijai nebus įleisti į žmonių maisto pramonę“ – per pranešimą sakė Žemės ūkio ministras Tom‘as Vilsack‘as - „Tai žingsnis į priekį siekiant ir maisto saugumo, ir humaniško elgesio su gyvūnais“.

Anksčiau buvo uždrausta naudoti maistui didžiąją daugumą leisgyvių gyvūnų, bet žemės ūkio ministerija leisdavo paskersti patikrintus ir judėti dėl sužeidimo negalinčius gyvūnus. Iš mėsos perdirbėjų buvo reikalauta pranešti apie tokį galviją Žemės ūkio ministerijos veterinarams, kad gyvūnas prieš paskerdimą maistui būtų dar kartą patikrintas. Remiantis šia išimtimi 2007-aisiais buvo patikrinta apie 2700 iš 34 milijonų galvijų, pasak JAV žemės ūkio ministerijos, tik mažiau nei 1000 iš jų buvo leista naudoti maisto pramonėje. Naujasis nutarimas tokių gyvūnų naudoti maistui nebeleis. Vietoje to, sužeistas galvijas turi būti pažymėtas „mirtininku“ ir mėsos perdirbėjai turi apie jį pranešti Žemės ūkio ministerijos maisto saugos tarnybai, jei toks galvijas buvo sužeistas po anksčiau buvusio patikrinimo.

Leisgyvių galvijų uždraudimas maisto pramonėje yra vienas iš JAV saugos būdų prieš kempinligę.

Laisvas vertimas iš REUTERS
Nuotrauka iš PETA

Miestų švaros nuo šunų kakučių saugojimas Vokietijoje gali tapti labai rimtu reikalu, mat įstatymų leidėjai siūlo naują modernų būdą tvarkytis su grėsmingomis dovanėlėmis gatvėse.

Peter Stein (Pėteris Štainas lietuviškai būtų), konservatyvus Rytų Vokietijos politikas, teigia, jog galima tirti gatvėse randamų šunų kakučių DNR ir rezultatus lyginti su tam reikalui sukurta duomenų baze. Politikas mano, kad taip būtų galima rasti piktybiškai nuolat savo šunų išmatų nesusirenkančius šeimininkus ir juos nubausti.

Pagautas savo šuns kakutį viešoje vietoje paliekantis  savininkas Vokietijoje baudžiamas 30-40 eurų bauda. Bėda tik, kad gyvūnų šeimininkai pagaunami retai. Pernai metais gimtajame Stein‘o mieste Rostock‘e (200 000 gyventojų) nubausti tebuvo keturi teršėjai.

“Teisinimasis, kad kakutis ne mano šuns, nusiplauti nebepadės“, teigia politikas.

Info iš http://www.dw-world.de/

Dabar peticiją už cirkus be gyvūnų galite pasirašyti ir Kaune, jaunimo centre “Vartai” (Rotušės a. 23/ Jakšto g. 2), antradieniais-penktadieniais nuo 15 iki 19 val.  

Jaunimo iniciatyvinė grupė “Gerbk gyvūnų teises” renka parašus dėl gyvūnų išnaudojimo cirkuose uždraudimo. Kadangi virtualios peticijos yra negaliojančios ir skirtos tik sąmoningumo ugdymui, o mes šia peticija norime pasiekti realų tikslą, pasirašyti kviečiame gyvai. Šiuo metu peticijas galite rasti:

Vilniuje:

• Parduotuvėje „Sidabras”, Rotundo g. 2, darbo dienomis 11–17 val. 


• Parduotuvėje „Argentum” (sidabro papuošalai), Vilkpėdės g. 10, 22 korpusas, 2 a., darbo dienomis 8–17 val. 


• Kavinėje „Balti drambliai”, Vilniaus g. 41, darbo dienomis 11-24 val., savaitgalį 12-24 val.

Kaune:

• Jaunimo centre “Vartai”, Rotušės a. 23/ Jakšto g. 2, antradieniais-penktadieniais 15-19val.

Klaipėdoje:

• ekologiniame klube „Žvejonė”, Taikos pr. 42-3 antradieniais-trečiadieniais nuo 10 iki 14 val., ketvirtadieniais 10-14 val. ir vakare nuo 18 val.

Parašų rinkimo vietų daugės.

Taip pat kviečiame rinkti parašus patiems. Rašykite adresu peticijos@gyvunuteises.lt, prašykite peticijos blanko, atsispausdinkite ir rinkite parašus savo darbovietėje, mokykloje ar kitoje vietoje!

Dažnai nepilnamečiai pabijo ir nepasirašo, manydami, kad jų parašas negalios. Nebijokite, galioja visų Lietuvos piliečių parašai! :)

KODĖL TAI SVARBU?

Gyvūnų išnaudojimas cirkuose yra žmonių antrinių poreikių tenkinimas gyvūnų pirminių poreikių sąskaita. Net ir geriausiai maitinamas ir švelniausiai prižiūrimas cirko “artistas” gyvūnas kenčia, todėl, kad yra varžoma jo laisvė judėti, bendrauti su savo rūšies atstovais, daugintis, varžomas gyvūno poreikis pačiam ieškotis maisto. Veikiausiai  televizijoje, o gal ir realybėje matėte mažame cirko narve be perstojo mašinaliai ratus sukančius tigrus ar liūtus arba nuo vienų ant kitų kojų mindžiojančias meškas - tai sužalotos gyvūno psichikos ženklas. Nuolatiniai pervežimai ir nebūdingo elgesio mokymas kelia gyvūnams didžiulį stresą. Meškoms nereikia dviratukų, meškoms reikia miško. Šimpanzėms nereikia joti žirgais, šimpanzėms reikia karstytis medžiais. Vardan vienos linksmai praleistos valandos pasmerkiame gyvą būtybę jausti kančią visą savo gyvenimą. Šiandien yra labai daug įvairiausių pasilinksminimo aleternatyvų, net ir tas pats cirkas yra puiki vieta žmonėms pasidalinti savo talentu: akrobatika, pokštais, gimnastika, žongliravimu. Gyvūnai neturi būti priverstiniai mūsų linksmintojai.

Mėgstu animacinius filmukus. Mažas didelis vaikas… :) Dažniausiai tiek senų rusiškų, tiek dabartinių kompais pieštų filmukų veikėjai būna sužmoginti gyvūnai. Lyg ir nieko baisaus, juk miela, gražu, įdomu, linksma… Neseniai parsisiučiau nemažą šusnį tų naujoviškų filmukų (todėl, kad tai buvo torrentas su žalia vėlevėle :) ir, vieną jų pažiūrėjusi, kažkaip… pakraupau.

Jau ir anksčiau man truputį užkliuvęs buvo “Bitės filmas”. Žiūrėjau jį kino teatre. Bitės pasipiktina, kad žmonės atima jų medų, išsireikalauja, kad žmonės medaus neimtų, ir atsiranda netikėtas medaus perteklius, bitės nebedirba, ir visos pasaulio gėlės baigia nuvysti. Nesąmonė juk, jeigu iš bičių neimtume medaus, jos vis vien jį neštų, ir pertekliaus neatsirastų, nes šiaip jau paėmę medų žmonės palieka cukrų… gal žemės ūkio derlius ir gerokai sumažėtų, bet pasaulis neišmirtų. O čia taip mielai ir gražiai papasakota, kad bitės be jokios abejonės medų neša žmonėms. Kažkaip tuomet, kai jį žiūrėjau, man tik šiek tiek nepatiko filmuko istorija, bet laiką jaučiaus vis vien gerai praleidusi.

O vakar pažiūrėjau “Madagaskarą”. Kadangi ne vienam žmogui pasigyriau, kad va žiūrėsiu pirmą kartą, tai dar visi sakė “O tu dar nemačius?? Oooi, žinok, labai mielas filmukas”. Tai vat žiūriu aš tą “mielybę”, ir kuo toliau, tuo baisiau man daros… Zoologijos sodo gyvūnai eina gelbėti zebro suskystėjusiu protu, mat jis, kvailys, užsimanė laisvės, vėliau jie patenka į laukinę aplinką, ten paaiškėja, kad liūtai valgo zebrus, todėl liūtas nenorėdamas skriausti savo draugų pasitraukia į salos gilumą, o zebras eina jo ieškoti, vėliau liūtui pasiūloma žuvis, jis nusprendžia, kad tai irgi skanu, ir jie vėl laimingai (??!!) grįš namo, į zoologijos sodą. Aš vis žiūrėdama tikėjaus, kad gal tas liūtas sugalvos, jog gali papjauti ir suvalgyti kokią fūsą (ar kaip ten ji), bet gi ne…
Juk šitaip labai gražia forma yra pasakyti patys šlykščiausi stereotipai: kad gyvūnams zoologijos sode gerai, kad jie laukia žmonių, kad jiems malonu “pasirodyti” bei linksminti žiopsotojus, ir kad žuvis žudyti yra ok, žuvys ne draugai, jos nekalba ir negali būti sužmogintos, kaip vienas toks žmogus gyvunų teisių forume rašo, žuvys auga ant žuvų medžio. Mažas vaikiukas pažiūri tokį filmą, su tėveliais nuėjęs į macdonaldą dar gauna žaisliuką ir kuo labiausiai užsimano į zoologijos sodą - juk ten gražu ir smagu, ir liūtas ten jo laukia.
Jėzau.
Sakykit, man kokia veganinė paranoja, ar tai iš tiesų tai yra itin šlykštus būdas nuo mažų dienų augintis potencialų vartotoją?

Pelėsiais ir kerpėm baigia mano blogiūkštis apaugt, ypač po visu mano lėkštumu sublizgėjusio įrašo apie.. batų nuotrauką.. :D Dabar man labai už jį gėda. :D bet niekada netrinu tokių dalykų. Tegul sau būna, kaip gyvas priekaištas ir priminimas, ko daryti nereikia, ir ką reikia savyje keisti. O….
…o šiaip tai tingiu. Rašyti. Kartais noriu, o kartais tingiu. Bangom visa tai… Bet dabar vis tiek parašysiu dar vieną lėkštą įrašą, nes labai džiugus dalykas į mano namus atėjo. :)

Šių metų kovą labai susidomėjau atliekų rūšiavimu, todėl, kad ne itin toli nuo mano namų staiga netikėtai atsirado gražieji spalvingieji stiklo, plastiko ir popieriaus konteineriai.  Pradėjau įkyriai namiškiams zirsti, kad mes būtinai turim rūšiuoti. Namiškiai pamanė, kad aš eilinį kartą nusišneku, ir leptelėjo man pirmą ant liežuvio užplaukusią mintį - mol, iš tų konteinerių atliekos vis vien į bendrus sąvartynus nukeliauja, čia tik akių dūmimas toks. Užmuškit, bet niekaip nesuprantu, koks tikslas tokiu būdu dumti kažkam akis… :)  bet, šiaip artaip, parašiau laišką Kauno regiono atliekų tvarkymo centrui, ir už keleto dienų gavau labai gražų ir draugišką atsakymą, kad atliekos ”keliauja skirtingais keliais ir jau nepatenka į komunalinių atliekų sąvartynus. Antrinių žaliavų perdirbimas - kai kurių įmonių pelno šaltinis, todėl jie suinteresuoti gauti žaliavos, kuri ir atkeliauja iš spalvotų konteinerių. Galite pasiūlyti šeimai apsilankyti stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelėse, tuo pačiu atvežti senai rūsyje dūlančių baldų ar kt. atliekų. Pamatysite, kaip išrūšiuojamos atliekos, o tuo pačiu darbuotojai papasakos kur jos keliauja.”

Mano skeptiškai nusiteikusi šeima, žinoma, į jokias atliekų surinkimo aikšteles keliauti nė nemanė, ir sugalvojo dar gudresnį “argumentą” - toli. Tie konteineriai. Iš tiesų, iki jų net kokie 400m!!! :) Aš nunešiu - ryžtingai pasakiau, ir mama ėmė dėti kampan nereikialingus stiklainius. “Nešk, kad nori”. Vis dar manė, kad tai eilinis mano nupušimas. Kiek vėliau, pamačiusi, kad tikrai nešu, mama sugalvojo spalvingiesiems konteineriams palikti ir plastikinius butelius nuo pieno. Du kartus per savaitę iš vienos ligoninėje dirbančios moterėlės namiškiai perka pieną. Toji moteris jį pilsto į mineralinio vandens butelius, kuriuos parsineša iš ligoninės - tokių butelių šitoj įstaigoj kasdien atlieka nemažai. Taigi, pienuotus butelius mama išplaudavo, ir sustatydavo kampe už šiukšlių dėžės. Irgi išnešdavau.

Bet šito man buvo mažai. Vis žiūrėdavau, kaip kibiran metami visokie maišeliai nuo duonos ir dėžutės nuo kruopų, ir taip širdį skaudėdavo… Tai savo kambario pasienyje pasistačiau porą nudrengtų prekybcentrinių maišelių (mat virtuvėje - dar vienas iš gudriųjų argumentų - šiukšliadėžėms vietos dievaži neatsirastų) ir nešdavau savo kambarin visas mano ir, jeigu pričiupdavau “nusikaltimo vietoje”, kitų atliekas. Po kurio laiko mama pastebėjo, kad į bendrąją šiukšlių dėžę patenka kur kas mažiau atliekų. Mums vis kildavo bėdų su tuo standartiniu konteineriuku, kurį ištuštinti kartą kas dvi savaites atvažiuoja šiuškliavežė - vis netilpdavo visas šalmštas. O čia žiū: aš viena rūšiuoju, o vietos ohoho kiek atliko…

Ir todėl šiandien mūsų virtuvėje atsirado džiugus dalykas - pora metalinių šiukšliadėžių: popierių ir plastiką rūšiuosim visi. Vuhu! Beliko įgyvendint pūvančių dalykėlių kompostavimo planą. :)

O šios džiugios naujienos moralas.. :D pagal lietuvių liaudies patarlę: lašas po lašo ir akemenį pratašo. Arba, kitaip sakant, nereikia nuleist rankų vos susidūrus su skeptiškai nusiteikusiais namiškiais. Niekada. :)

Vuhu! :D

man tikrai labai džiugu… :))

Mirštu iš juoko… :D
Bekeliaujant į Apocalypticos koncertą, mane ištiko bėda: išsiskėtė platformos užtrauktukas. Negražu, tačiau negi tokį koncertą dėl tokio šūdniekio praleisti??? :) O 15min. fotografas sugalvojo kažkodėl tuos mano batus praplyšėlius nufotografuoti, ir dar į puslapį su komentaru “koncerto mados” įdėjo (priešpaskutinė nuotrauka), bet visgi išsižiojusį užtrauktuką “užblurino”… :) Šiaip tai ačiū, avėti praplyšusį batą negražu, o dar visiems jį už madingą rodyt dar negražiau, bet vis vien labai juokinga… :D (tik nesuklyskit nūnai, pėdkelnės tai tyčia sudraskytos… :D )